LDK XV-XVI a.: valstybės erdvės ir jos sienų samprata

Vytauto Didžiojo valdymo laikais pasiektas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos plėtros apogėjus dažnai apibūdinamas fraze – „valstybė nuo jūrų iki jūrų“. Šis romantizuotas valstybės erdvės suvokimo įvaizdis yra giliai įsirėžęs į istorinę atmintį, gyvas ir reikšmingas, tačiau kartu ir provokuojantis klausti, ką mes iš tiesų žinome apie svarbiausią Lietuvos valstybingumo požymį – jos teritoriją ir sienas?
Lietuvos valstybės erdvė klostėsi nevienodu intensyvumu. Bendrą sieną su LDK turėjusios valstybės – Lenkija, Maskva, Livonijos ir Vokiečių ordinai, Moldova, totorių ordos, vėliau Osmanų imperija – regiono kultūros požiūriu sąlygojo skirtingus kaimynystės modelius.
Laimos Bucevičiūtės knyga „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XV–XVI a.: valstybės erdvės ir jos sienų samprata“ pasakoja apie tai, kaip kaimynystė su kiekvienu politiniu dariniu keitė Lietuvos valstybės teritorinio audinio tekstūrą, veikė jos fizinių sienų raidą ir kaip šie procesai atsispindėjo XV–XVI a. mentaliniame valstybės žemėlapyje. Kokiu būdu be realiai egzistavusių sienų, jų nustatymo technikos ir technologijos, valstybės ribos egzistavo ir visuomenės sąmonėje.